Ketinimas visiškai atsisakyti perfekcionizmo ar jį sukontroliuoti – skamba labai perfekcionistiškai. Nes būtent noras „tobulai” išspręsti problemą ar pasitelkti tam kontrolę (kas yra perfecionizmo ašis) – tik užsuka tą patį ratą, kuriame ir bėga akis išdegę perfekcionistai. Ir aš pati dažnai papuolu į šiuos spąstus, tada belieka linksmai pasijuokti ir priimti savo netobulumą bei ribas.
Prieš mokymus apie perfekcionizmą vis turiu dilemą, kaip apsirengti – ar solidžiau, ar laisviau, kaip neperlenkti lazdos, kad ne tik kalbėčiau, bet ir būčiau pavyzdžiu, kaip „atmokti” perfekcionizmo. Panašiai būna ir ruošiantis mokymams – juk vidinis noras tai pasiruošti tobulai! 🙂 Tad kaip subalansuoti kokybę ir antiperfekcionizmą, laisvumą? 😊 Kartais šie apmąstymai tampa tokie neproduktyvūs!
Šią savaitę prieš online seminarą Tobulumo spąstai. Kaip mažiau kontroliuoti ir daugiau mėgautis „Psichologijos pavasario“ uždaryme – vėl pagavau save tobulumo analizuose. Ir nusprendžiau juos paleist. Juk juos ir kuria mano kritiškas ir daug reikalaujantis protas!
Tokiuose momentuose svarbiausia išsigryninti prioritetus ir klausyti savo vidaus – ne to kritikuojančio, bet savo tikrųjų poreikių. Pavyzdžiui, man svarbu atrodyti gražiai kalbant didesniam kiekiui žmonių, tad kodėl turėčiau pasielgti atvirkščiai? Kad kažkam įrodyčiau, kad nebesu perfekcionstė? 😀 Aš noriu atrodyti gražiai. Bet tuo pačiu aš galiu pamaištauti, ir… apačioj apsivilti suplėšytus džinsus ir ryškius sportbačius (o taip!), o namie galiu vaikščioti su aptrintu treningu ir dėl to nesukti galvos.
Arba – kad ir per mokymus kartais įdedu į savo garderobą kokią keistą detalę (vienąsyk avėjau skirtingas kojines), vien tam, kad išbūčiau su galimai nemaloniu jausmu (psichoterapijoje tai vadinama ekspozicija), ir dėl smagumo – nes smagumas padeda paleisti įtampą, kurią ir sukuria aukšti reikalavimai sau.
Man taip pat patinka gražios skaidrės, vizualios, be klaidų, nors ir žinau, kad jos nėra esmė, bet man tai atspindi profesionalumą, tad aš joms dėmesio skiriu. Iš kitos pusės aš nematau reikalo investuoti į teksto susiplanavimą pažodžiui, visada pasiruošiu daugiau nei spėsiu papasakoti, ir dažnai leidžiu sau improvizuoti ir lanksčiai prisitaikyti prie auditorijos ir situacijos.
Ir būtent taip aš laviruoju – kažkur įtempiu, kažkur atleidžiu. Kažkur siekiu aukšto rezultato, kažkur apie jį pamirštu. Ir primenu sau, kad svarbiausia – o tai labai sunku – viską, kas vyksta, priimti kaip pamokas, o ne pretekstą save „padrožti“.
Ir taip, tikėtina, kad perfekcionistė liksiu visą gyvenimą, nes tai jau labai stipriai įaugę į mane. Bet ir nematau prasmės su tuo kovoti. Juk svarbiausia išmokti su savo perfekcionizmu draugauti – pasiimti jo teikiamas naudas (o jų nemažai) ir stengtis būti geru, profesionaliu ten, kur svarbu, bet kitur tai visiškai paleidžiant, ypač asmeniniame gyvenime, kur nėra pasiekimų, o širdį šildo ne vertinimai už tai ką darai, o tai kuo esi, ne laurai, o besąlyginė meilė. To labai linkiu visiems, kartais papuolantiems į tobulumo siekio spąstus.
Tu esi Pakankamai 
Parašykite komentarą