Mes taip dažnai norim kažką pataisyt. Savyje, kituose. Nes negana. Nes gali būti geriau. Nes norim gero – puikus pasiteisinimas kritikuoti save ir kitus, dalinti patarimus, reikalauti vis daugiau ir daugiau. Ar kada bus Pakankamai? Ne. Juk visada atsiras ką pataisyti, patobulinti, ko siekti, kur paaugti. Su kiekvienu patobulinimu pakyla kartelė ko siekti toliau. Ir tai užburtas ratas, nes mes visi esam žmonės, anksčiau ar vėliau atsiremiantys į savo žmogiškus apribojimus – juk negalime tapti Dievais, nors kartais atrodo, kad būtent to siekiam.
Bet tai absoliučiai nereiškia, kad mumyse nėra dieviškumo. Jo yra labai daug. Pagalvok, kaip Tavo gyvenimas pasikeistų, jei savyje ir kitame pradėtum matyti tą jo dieviškąją dalį? Tą grožį, gerumą, stiprybę, šilumą, meilę. Nes nors lašelio gėrio tikrai yra kiekviename. Kaip tai pakeistų Tavo santykius? Kaip tai pakeistų požiūrį į save? Tavo veiklos rezultatus, savijautą?
Nuolatinis siekimas to, ko trūksta, atitraukia mus nuo Esmės – kas mes jau esame ir ką jau turime. Pamirštame stiprinti kas stipru, tai vertinti, tausoti, auginti, o vaikomės to, ko mums dažnai net nereikia. Kažkas gal mums tiesiog „pardavė“ tą idealumo idėją, vardan kurios turim vartoti ir vartoti, siekti ir siekti, keisti ir keistis, taisyti ir taisytis, mokėdami didžiausią kainą – savo laiko, energijos, pasitikėjimo savimi ir savo vidumi. Kiek iš tų visų dalykų mums tikrai reikia? Mokymų, diplomų, žinių, daiktų, pasiekimų, kitų nuomonių?
Vaikomės to, ko gal niekada ir neturėsim, nes tai, ko mums tikrai reikia, paprastai jau turim pakankamai. Pakankamai, kad jaustumėmės gerai ir gyventume pilnavertį gyvenimą, taikoje su savimi ir kitais. Kas tas Pakankamai? Gal tai charakterio savybės, gal tai įgūdžiai, gal įgyta patirtis, gal intuicija. Gal jūsų gebėjimas matyti žmones ar būti draugu, gal jūsų „mamiškumas“/ „tėviškumas“, gal kruopštumas ar smalsumas. Tai, kas Tave daro žmogumi. Tai, kuo esi tapęs iki šiol.
Tas nuolatinis „knisaliojimasis“ prie to, kas dar nesi, nuolatinis savęs remontavimas atitraukia nuo darymo kas Tau išties svarbu, nuo gyvenimo pagal savo vertybes.
Tai nereiškia, kad mums reikia nustoti mokytis, tobulėti, svajoti. Tai reiškia, kad tai neturi tapti prioritetu arba pabėgimo planu. Prioritetu turi būti mūsų autentiškumas, mūsų stiprybės, mūsų fokusas ir mūsų norai. MES – kas jau esam, o ne tai, kas dar ne „mes“. O tik tada galvojimas, ką noriu pridėti į šią, tikiu, nuostabią puokštę. Tai suvokimas, kad turiu trūkumų, bet fokusavimasis į privalumus ir galimybes. Su puspilne stikline gali daug daugiau nuveikti nei su pustušte. Savo viziją daug lengviau pasiekti su šypsena ir tikėjimu nei nuolat priekabiaujant prie savęs ir kišant pagalius sau į ratus.
PAKANKAMAI – tai yra gyvenimas ir veikimas iš pilnatvės, ne trūkumo. Iš stiprybių, ne silpnybių. Tai fokuso nukreipimas iš problemų į galimybes.
Tai suvokimas, kad tik Tu geriausiai žinai, koks esi ir ko išties nori.
PAKANKAMAI esi Tu.
***
Klausimai, padedantys atrasti savo pakankamumą:
– Kokios Tavo stiprybės?
– Už ką Tave vertina kiti? Kiek Tau svarbūs kitų vertinimai?
– Kur/ kuo tikrai jau esi Pakankamai?
– Kas Tavo gyvenimo „portfelyje“ – kokios žinios, patirtys, gebėjimai? Įvairiose gyvenimo srityse, ne tik profesinėje.
– Kaip gali panaudoti savo stipriąsias puses, kad jau dabar judėtum link savo tikslų ir vizijos?
– Kas lieka, kai nusimeti savo profesiją (ar kitą sureikšmintą rolę), statusą, pasiekimus?
– Kas Tave daro Tavimi?
Tu esi Pakankamai 
Parašykite komentarą