Šis tekstas ir tinklaraštis tiems, kurie save spaudžia per daug. Tiems, kurie didžiausi savo pačių kritikai. Tiems, kurie vis jaučiasi nepakankamai geri. Tiems, kas savo vertę matuoja pasiekimais, o jų vis negana… O pirmiausia išties man pačiai – nes aš esu būtent tame tarpe.
Kur buvau dingusi?
Beveik dvejus metus nerašiau į šį tinklaraštį. Kai mano vyras vis klausdavo, ar dar pratęsti metams domeną Tuesipakankamai.lt, bėgdavau nuo to klausimo ir jį vis atidėdavau. „Nežinau!” – toks būdavo mano atsakymas. Nors giliai viduje jaučiau norą tęsti, „Tu esi Pakankamai“ man pasidarė nepakankamai gera idėja, ir tai mane užvaldė. Nepakankama sutalpinti, ką aš noriu pasakyti, kuo galiu pasidalinti. Tuo pačiu – aš pati jaučiausi nepakankamai gera, kad atspindėčiau šią idėją ir galėčiau toliau plėtoti ją, kad galėčiau dalintis savo mintimis, atradimais, žiniomis. Kitaip tariant, „Tu esi Pakankamai“ papuolė į nepakankamumo spąstus.
Ir ši idėja man sugrįžo visai šviežiai. Karantino metu, atsiradus daugiau laisvo laiko, puoliau į neišsenkantį savęs tobulinimą – prisirašiau į daugybę online mokymų, užsiėmimų, užsikasiau savianalizėse ir knygų skaitymuose, bandymuose vis ką pagerint savy ir savo kompetencijose vietoj to, kad tiesiog imčiau ir daryčiau, arba – pailsėčiau ir duočiau sau erdvės. Aš tiesiog taip bandžiau kompensuoti tą jausmą, kad esu nepakankamai kompetentinga, kuris sumažėjus darbų karantino metu ypač pastiprėjo.
Pradėjau save taisyti iki begalybės ir skęsti savikritikoje ir graužimęsi, kad nesu tokia tobula kokia galėčiau būti. Ir man nuo visko pasidarė taip bloga, kad išvėmiau viską – visą žinių perviršį (jų dėjau daugiau nei spėdavau suvirškinti ir įgyvendinti praktikoje), kitų patarimus ir nuomones (pradėjau nebeatsirinkti ir nebesuprasti kas aš išties ir ko noriu), kitų ir savo primetamą vaizdą, kuo man reikia tapti ir kur pasitobulinti. Išvėmiau tikrąja to žodžio prasme – mano organizmas tokiu būdu pasakė „stop“ be atrankos kišamam „maistui“ ir pabandė atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta.
Kaip ateina aiškumas?
Sesijoje su savo terapeute (psichoterapija ne tik kitiems, bet ir pačiai sau – man vienas geriausių gyvenimo atradimų) išsigryninau, kad labai pavargau nuo kitų aiškinimų kokia turiu būti, kaip gyventi, net ką jausti, o labiausiai nuo to – kad priimu tai be jokio kvestionavimo. Pavargau nuo nuolatinio pušinimo savęs, kad kuo greičiau prisikasčiau prie savęs pažinimo esmės (jau tuoj tuoj atrasiu kažkokį stebuklingą eliksyrą! Bet kaip ne, taip ne…), priartėti prie jausmo „Esu pakankamai, kad judėčiau pirmyn“, kad galėčiau padėti žmonėms. Prisiminiau, kad defektyvumo būsenoje („esu nepakankamai“) pasitenkinimas niekada neateis, kad ir kaip stengsiuosi prie savęs prilipdyti naują patobulinimą.
Ir išties, per tuos du metus įgijau daugybę naujų žinių, patirties, dar keletą diplomų, bet ar pabėgau nuo to aplankančio jausmo, kad dar negana? Ne, tas nevertumo jausmas vis tiek kartais aplanko, tame jausme matau save taip pat kaip ir prieš daugybę metų ir ignoruoju, kas jau pasiekta, kur pajudėta. Toje būsenoje, tame skausme aš pametu savo esmę. Pametu esmę, kuri daro mane žmogumi, esmę, kuri išties padeda žmonėms. Ne mano diplomai, o mano nuoširdumas. Ne tai, ką pasiekiu, o tai, kas esu.
Po sesijos prisėdau susirašyti kilusias mintis, ir tuomet atėjo supratimas ir pajautimas… Aš esu Pakankamai. Turiu tęsti ir šį projektą – jis taip pat pakankamai geras. Turiu ir noriu dalintis tuo, ką jau turiu. Ir padėti tai pamatyti kitiems savyje.
Tu esi Pakankamai 
Parašykite komentarą