„Kad pradėtum naują sakinį – turi padėti tašką,“ – pasakiau vasaros pradžioje įvykusioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“, užlipusi ant scenos prieš 400 nuostabių moterų. Taip, kad pradėtum kažką svarbaus ir esminio savo gyvenime – turi atsisakyti visko, kas Tau nereikalinga ir trukdo. Vienas iš didžiausių balastų yra savikritiškas mąstymas, kuris dažniausiai ne tik trukdo judėti į priekį, bet ir apskritai kažką pradėti.
Ką sakė mano vidinė kritikė?
Kad aš užlipčiau ant scenos tądien, pirmąkart prieš tokį kiekį žmonių, man reikėjo labai daug ką palikti užkulisiuose: baimę to, ką pasakys kiti, baimę susimauti. Taip pat – nuolatinį savęs kritikavimą, nuolatinį priekaištavimą sau, kad aš nepakankamai Gera, jog būčiau ant šios scenos. Turėjau palikti ir „smukdančias“ mintis, kad dar turiu ruoštis metų metus, vis dar turiu nepakankamai patirties ar ką pasakyti.
Kelias savaites prieš renginį mane apėmė panika: „Kaip aš pasirodysiu, ar man pavyks pranešimas? Aha, turiu dar tą knygą perskaityti ir tą, 10 kartų pasirepetuoti, kad tik viskas pavyktų kuo geriau…” Ir tada save sustabdžiau: „Raminta, tam jau ruošiesi du metus, kai pradėjai koučingo veiklą – dirbi su savimi, dirbi su klientais, mokaisi, skaitai daugybę knygų. Tu ruošeisi kiekvieną dieną. T.y. Tu jau pasiruošusi. Tau tereikia leisti sau tai padaryti ir tuo pasimėgauti“. Ir žinot, man tarsi akmuo nusirito. Kai pagaliau užlipau ant scenos – tikrai mėgavausi procesu ir net nenorėjau nuo jos nulipti. O viskas dėl lūkesčių susimažinimo, kai dar iki paties pasirodymo nusprendžiau, kad visas darbas jau padarytas, o aš teturiu netrukdyti skleistis rezultatui.
Kaip mažiau kritikuoti save?
Pasidalinsiu keliais momentais iš pranešimo – galbūt pravers, jei galvoji, kad esi pernelyg savikritiška(s).
- Atpažink savikritikos lygį. Ar ji sveika ir naudinga?
Tam tikras savikritikos kiekis yra reikalingas, kad galėtume objektyviai įvertinti savo poelgius, pamatyti potencialą augimui ir keistis norima linkme. Tačiau raudona lemputė turėtų užsidegti, jei labai dažnai jautiesi „ne savo rogėse”, kankina liūdesys ir apatija, o vidinis radijas nuolat transliuoja tokias žinutes: „Tu esi nevykėlis… Tavęs nieks nemyli… Turi viską padaryti tobulai, kitaip net nepradėk… Tau tikrai nepasiseks…“ Jei sau turi didžiulius lūkesčius, kurie ne visai adekvatūs, jei dažnai sustabdai save net nepradėjęs, o Tavo aplinka Tau sako: „Juk viskas su Tavim OK, tik daryk!”, o Tu ta žinute net netiki – vadinasi, savikritikos tikrai yra per daug. Paprasčiausias klausimas įsivertinimui: ar dabartinis savikritikos lygis Tave stumia į priekį ar tempia žemyn? Jei tempia žemyn – būtinai imkis atitinkamų veiksmų.
- Norėk ir nuspręsk keistis.
Jei esi perfekcionistas, mintis „sušvelninti savikritiką“ Tau gali pasirodyti įžūli. Juk tai reikš, kad turėsi sumažinti savo lūkesčius, taikstytis su savo ir kitų netobulumu. Ir jei pasakymas „savikritika Tave žaloja“ liks tik vadovėline tiesa, arba skambės kitų žmonių lūpomis – niekas nesikeis, Tu nematysi prasmės elgtis kitaip. Tu turi nuoširdžiai norėti mažiau kritikuoti ir bausti save, sąmoningai suvokti savikritikos pasekmes. Niekas kitas to už jus nepadarys. Taip pat turite drąsiai priimti sprendimą keistis ir padėti po jo tašką. Priėmus sprendimus atsiveria daugybė būdų ir galimybių tai padaryti.
- Ieškok būdų savivertei stiprinti.
Svarbu suprasti, kad savikritika yra įprotis. Kaip mes keičiam įpročius? Turim juos įsisąmoninti, suprasti, kaip jie veikia ir kaip įtakoja mus. Savikritikos pagrindas yra mintys, bet labai svarbu suprasti, kad mintys nėra tikrovė – jos nebūtinai atspindi tiesą apie mus, tačiau tikrai veikia mūsų savijautą ir elgesį. Įjungę sąmoningumą galime pradėti stebėti savo mintis, jas atpažinti ir nureikšminti. Tuomet pamatome, kurios mintys teisingos ir naudingos, o kurios klaidina ir trukdo.
Taip pat savivertę stiprina savo trokštamos krypties suvokimas (kur esu? Kur noriu būti? Kaip tai padaryti?) – matant tikslą savikritika tampa tik pakelės šiukšle, kuri kartais blaško, bet netrukdo važiuoti kur nori. Taip pat svarbus fokusas į pozityvą – savo stiprybes. Kaip ir kitus žmones mylime už jų privalumus, o ne trūkumus, taip turėtume mylėti ir save. Paklausk, kas Tavyje stipru, ir laikykis už to. Man „išgyventi“ scenoje padėjo atsispyrimas į savo stiprybę – nuoširdumą, kuris, žinojau, kad man padės bet kokiu atveju, net jei kažką ne taip pasakysiu, užmiršiu ar suklupsiu.
Nulipau nuo scenos ištransliavusi, mano manymu, pačią esminę žinutę: „Tu esi Pakankamai, kad pradėtum dabar!” Šie žodžiai skirti tiek man, tiek visiems kitiems, kad pagaliau nustotume mušti ir kritikuoti save, o vietoj to vertindami ir prisimindami, ką turime gero – maitindami savo stiprybes.
Plačiau šia tema išgirsite konferencijos pranešime „Kaip įveikti (savi)kritiką?“
Tu esi Pakankamai 
Parašykite komentarą