Konkurencijos baimė: kaip ją „nugalėjau“

Konkurencija ir konkursai daugeliui kelia įtampą, stresą, jaudulį. Kartais tai išmuša iš vėžių, ir mūsų rezultatai tokiomis sąlygomis tampa prastesni nei kai esame atsipalaidavę. Nors kai kuriuos konkuravimas stipriai skatina judėti į priekį ir siekti maksimumo (dažnai tai – savimi pasitikintys vyrai ar labai ambicingos moterys), aš ilgą laiką vengdavau situacijų, kuriose reikia varžytis: ir nenorėdavau nuskriausti kitų, ir bijodavau „susimauti“ bei pasijusti nieko verta.

Ką apie konkurenciją sako mokslas
Remiantis antropologo Ashley-Montagu tyrimais, esminė mūsų žmonijos išlikimo priežastis – ne konkuravimas dėl išteklių, bet gebėjimas kooperuotis, bendradarbiauti. Daug bendruomenių Šiaurės Amerikoje ir Pietų Afrikoje konkurencijos nepažįsta, nes ten skatinama būtent bendradarbiauti. Tai įrodo, kad konkuravimas yra socialinis konstruktas – mūsų vartotojiškos visuomenės pasekmė. Mes užaugome kultūroje, kur gali būti tik laimėtojas arba pralaimėtojas, vidutinybė – nepripažįstamas terminas. Tad konkuruoti esame skatinami jau nuo vaikystės, pradedant lauko žaidimais, baigiant suaugusiųjų santykiais ir diskusijomis, kuris šeimoje rodo daugiau meilės!

Psichoanalitikas Rollo May teigia, kad būtent konkurencija yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug baimės ir nerimo. Pasak jo, konkuravimas silpnina tarpusavio ryšius ir izoliuoja žmogų nuo jo aplinkos. Tai skamba logiškai – juk jei žmogus labai susikoncentravęs į save ir savo pranašumą, jam tikrai sunkiau užmegzti ir išlaikyti nuoširdžius santykius, paremtus dalybomis ir atvirumu, o ne noru nuslėpti ar pranokti. Noras būti geriausiu taip pat neigiamai veikia savivertę, kūrybiškumą ir produktyvumą. Įtemptose konkurencinėse sąlygose mums išties sunkiau susikaupti ir „sužibėti“.

Kodėl nekenčiau konkurencijos
Pamenu, kaip dažnai kažko pasiekusi ar laimėjusi bei girdėdama aplinkinių „aplodismentus” ir įvertinimus, viduje visiškai nesijausdavau nugalėtoja. Ir tokia situacija keldavo neviltį… Man atrodydavo, kad kažką vis tiek padariau ne taip. Turėdavau per didelius lūkesčius sau, kurių pilnai gal net neįmanoma įgyvendinti. Tad aišku, kad nusivildavau savimi. Arba – ta proga prisimindavau dešimt kitų nesėkmių, prieš kurias ši sėkmė tikrai nublanksta. Lygindavau save su geresniais, o šiaip tai praktiškai visi geresni 🙂 Galvodavau, kad man pasisekė „netyčia” ir tarsi pamiršdavau, kiek įdėjau pastangų ar kokią turiu gerąją patirtį ir praktiką, kokias turiu stiprybes ir talentus. O kartais – jausdavausi tiesiog neverta tokių laimėjimų, tad mielai juos būčiau atidavusi kažkam kitam. Kad tik nesinešioti savy to graužiančio „nepelnytumo“ jausmo. Tad nepaisant to, ar patirdavau sėkmę ar nesėkmę – „pralaimėtojo“ jausmas mane lydėdavo nuolatos.

Akistata su konkuravimo baime
Džiaugiuosi, kad pastebėdama tai, atradau ir ryžto keistis. Daug domėjausi, analizavau ir eksperimentavau. Prieš keletą savaičių dalyvavau antrajame „Toastmasters“ kalbų ture Klaipėdoje (važiavimas ten man reiškė iššūkį sau ir savo nuostatoms), jaučiausi visiškai kitaip, net ir savo kalbą sakydama apie tai, kaip nekenčiu konkuravimo ir konkursų 🙂 Pagaliau aš tikrai mėgavausi procesu (tiek visa konkurso diena, tiek pačia savo kalba), padariau maksimaliai kiek norėjau ir galėjau tuo pačiu savęs „nelaužydama“, susipažinau su labai įdomiais žmonėmis, pasisėmiau patirties ir įžvalgų iš skirtingų talentingų žmonių. Ir nors nepatekau į geriausiųjų trejetuką, išvažiavau kaip „nugalėtoja“. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip savimi didžiavausi. Turbūt labiausiai dėl to, kad išdrįsau mesti sau iššūkį, ir sugebėjau į situaciją pažiūrėti kaip į eksperimentą, ir atrasti jame daugiau malonumo nei kančios.

Trečią kartą ruošdamasi „Toastmasters“ kalbai, kurią sakiau prieš keletą dienų (nusprendžiau dar kartą ją pasakyti apibendrindama, ką atradau ir siekdama tokiu būdu dar paūgėti), supratau, kad tai man nebekelia tokios didelės įtampos – atėjo vidinis susitaikymas ir priėmimas savęs bei aplinkinio pasaulio tokio, koks yra, su savo taisyklėmis. Supratau, kad vis tik aš pati renkuosi, kaip reaguoti į išorės primetamas „konkurencijos sąlygas“, o kartais ir pati jas sukurdavau savo viduje. Ir šioje vietoje aš visiškai nebenoriu savęs apsisunkinti… 🙂 Toks jausmas, kad ieškodama, nagrinėdama, išgyvendama ir suteikdama tiek dėmesio konkurencijos baimei – aš ją sugniuždžiau.

Kita konkurencijos pusė
Kai pirmąkart „Toastmasters“ konkurse pasakiau savo kalbą „Ar tau tikrai reikia konkuruoti, kad įrodytum, jog esi pakankamai geras?“, ji sukėlė daug diskusijų. Daliai žmonių atrodė keista, galbūt net nesuprantama, kodėl konkurencijos reikėtų vengti, jos nemėgti ar net bijoti. Tad po mėnesio „Toastmasters“ vakare iš vieno vaikino išgirdau atsakomąją kalbą „Kodėl konkurencija yra gerai?“ – labai įdomiai ir džiugiai klausiausi. Ir taip, tai yra kita medalio pusė. Konkurencija turi savo privalumų.

Jei šioje žemėje nebūtų perfekcionistų ar norinčių pranokti kitus (ar save pačius), nebūtų ir genialių kūrinių, architektūros stebuklų, pažangiausių išradimų. Tai progreso variklis. Konkurencija paskatina stengtis, siekti daugiau, augti, o ne miegoti ant laurų. Žinoma, kol ji yra sveika ir negriauna – asmenybės, santykio su savimi ir pasauliu.

Kaip konkurenciją išnaudoti?

Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, kad konkuravimas mums padėtų, o ne trukdytų – pakeisti požiūrį į jį:

  • Žiūrėti į tai ne kaip į būdą įvertinti save, o į galimybę kažko išmokti.
  • Mažiau galvoti apie tai, kaip atrodai ir atrodysi ar ką kiti pagalvos, o daugiau – kodėl čia esu, ką noriu perduoti kitiems, kokia viso to prasmė.
  • Nesilyginti su kitais, kelti tikslus sau ir stengtis augti savo standartuose (lygintis su skirtingu/ vakarykščiu savimi ir žiūrėti savo galimybių), išnaudoti savo stiprybes, o ne varvinti seilę dėl to, ko neturi. Žiūrėjimą į kitus paversti būdu pasimokyti iš geriausių ir užmegzti ryšį su tais, kurie Tave gali įkvėpti.
  • Nesiekti nuolatos laimėti bet kokia kaina, išgyvendinti iš savęs reikalavimą „viskas arba nieko“.
  • Tegu Tavo savivertė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir žmonių. Ne kiti turi spręsti ir Tau pasakyti, kad Tu esi Pakankamai Gera(s). Tavo vertė ne išorėje, ji – VIDUJE!
  • Susiformuoti savo asmeninius kriterijus, kurie lemtų pasitenkinimą savo atliekamu darbu, bet nebūtinai jį pririšti prie „laimėjimo“ ar „pralaimėjimo“.
  • Kaskart įsivertinti, ar tie kriterijai nėra per aukšti. Dažnai verta susimažinti lūkesčius arba pasakyti sau „Taip, svajoti ir šokti galiu aukštai. Bet džiaugsiuosi ir gerokai mažesniu rezultatu“.
  • Dažnai iš bendradarbiavimo turime daugiau naudos nei iš konkuravimo – gal galima apjungti pajėgas? Gal galima į savo konkurentus pažiūrėti kaip į geriausius mokytojus, o gal net kolegas?

Pabaigai – naujiausias mano vidinis atradimas kovoje su konkurencija J Jei konkuruodami bijome pralaimėti (dažniausiai taip ir būna), mes visiškai apsigauname, ši baimė nepagrįsta! Jei mes atliekam kažkokius veiksmus, o ne stovim vietoje ar atsitraukiam – mes jau laimėtojai. Mes jau nugalėjome savo savikritiškumą, baimes, silpnybes. Priimdami bet kokius (net ir klaidingus) sprendimus ir veikdami mes jau mokomės, augame ir tvirtėjame. Tokiu būdu net ir oficialiai pralaimėdami mes visuomet LAIMIME VIDUJE.

(Nuotr. Hugo Cavalcante)

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: