Atleido iš darbo. O Tu ar atleidai?

Kodėl aš pradėjau garsiai pasakoti, kad mane atleido iš darbo?… Nes mūsų visuomenėje vis dar gėda apie tai kalbėti atvirai. O kiek iš tiesų yra tokių, kurie patyrė tai savo kailiu? Kurie jaučiasi vieniši, atstumti, nereikalingi ir bijo net kam nors apie tai prasitarti…

Tai pripažindamas Tu tarsi ir pripažįsti, kad Tau nepasisekė, kad susimovei. O klaidos juk nedovanotinos. Kas dabar Tave ims su tokia „žyme“?… Net ir suprasdamas ir žinodamas, kai tai visiškai ne Tavo kaltė, kad atleidimai iš darbo vyksta kiekvieną dieną ir turbūt bene kiekvienam iš arčiau ar toliau teko su tuo susidurti – pasąmoningai jautiesi nevykėlis.

Turbūt toks nesijaustum, jei gyventum kultūroje, kur būtų pasveikinama už kiekvieną nesėkmę/ blogą pažymį/ paslydimą ir pan. Amerikoje nesi laikomas rimtu verslininku, jei nepatyrei nei vieno bankroto – juk kaip tuomet kažką moki? O Lietuvoje – tik pabandyk apie tai kam nors papasakoti… Kada mes pradėsime savo vaikų klausti, ne „kas pasisekė šiandien?“ (tarsi visąlaik turėtų sektis), o „kur suklydai? ką pasimokei“ (paskatinant jų smalsumą, bandymus ir atkaklumą). Kada pradėsim drąsiai kalbėti, eksperimentuoti ir „kolekcionuoti“ nesėkmes vardan sėkmės?

Kai slepi savy „atleistojo“ dalią – Tau labai sunku atsistoti ant kojų. Patikėti, kad su Tavim viskas gerai. Kad Tu esi geras ir kažko vertas darbuotojas. Apie tai kalbėdama vis dažniau – jaučiu kaip kvėpuoja ir užsitraukia mano žaizda. Džiaugiuosi, kad jau galiu nežiūrėti į įmones iš aukšto ir nevertinti samdomų darbuotojų kaip „kitokių“ nei dirbančių sau. Džiaugiuosi, kad atėjo vidinis susitaikymas su žmogum, kurio ilgą laiką tikėjausi niekada gyvenime daugiau nesusitikti.

Liūdniausia, kad labai ilgai negalėjau pripažinti, kad šis įvykis buvo krizė, kad tai buvo didžiulis šokas. Jau kitą dieną po žinios „užsidėjusi“ šypseną ir tikėdama, kad viskas nuostabu, kabinausi į gyvenimą, pamiršusi, kad turiu leisti skausmui paskaudėti. Užslopinusi savo emocijas turėjau problemų su sveikata – stiprų nerimą, paniką ir baimes. Jau nekalbu apie sutryptą pasitikėjimą savimi.

Dabar jaučiu, kad ši nesėkmė mane užaugino ypač smarkiai. Tad tai turbūt buvo ir vienas geriausių įvykių mano gyvenime, kurio dėka iš naujo atradau save, subrendau ir priėjau prie savo pašaukimo. Duobė – geriausia startinė pozicija. Esu dėkinga už šį gyvenimo spyrį, kuris privertė permąstyti savo vertybes, santykį su pasauliu ir savo vietą šiame gyvenime.

Kaip elgtis, jei Tave atleido?

  • Atrask būdą išlieti savo emocijoms: kalbėk apie tai, rašyk dienoraštį (kasdienė rašymo terapija man labai padėjo) ar nueik į sporto salę padaužyti bokso kriaušės 🙂 Jokiu būdu jų neslopink! Leisk sau liūdėti, tik budriai stebėk, kad tai neužtruktų per ilgai. Po kurio laiko turėtum prioritetą perkelti nuo emocijų į konkrečius veiksmus, kad susirastum naują darbą, atsistotum ant kojų ir t.t.
  • Neslėpk šio fakto. Kuo daugiau ir dažniau apie tai kalbėsi, tuo su tuo jausiesi patogiau, tuo greičiau „išgysi“ ir su tuo susitaikysi. Be to, ir aplinkiniai, ir būsimi darbdaviai, kolegos ar partneriai tikrai vertina nuoširdumą. O jei nevertina – ar jums pakeliui?
  • Ieškok pagalbos. Jos gali prašyti ir iš artimųjų ar pažįstamų, ir iš specialistų (psichologų, koučingo specialistų, karjeros konsultantų ir pan.). Jie gali suteikti paramą, pasidalinti kontaktais ir darbo skelbimais, nukreipti tinkamu keliu, padėti suprasti norus ir jausmus ar tiesiog išklausyti.
  • Ieškok likimo draugų – galbūt atrasi savipagalbos grupę ar tiesiog bendraminčių, su kuriais gali išsikalbėti, o gal įgyvendinti įdomų naują projektą ar pradėti bendrą verslą.
  • Nors ši knyga pakliuvo į mano rankas jau po įvykio, joje tikrai galima rasti daug naudingos informacijos (kaip kovoti už savo teises, ko gali reikalauti ir pan.), kuri padės nepasimesti streso būsenoje, sužinojus apie atleidimą – Ilzės Butkutės „Atleisk savo šefą“. Daug informacijos gali rasti ir kitose knygose, straipsniuose internete. Tiesiog paieškok ir būk atviras naujoms galimybėms.
  • Išnaudok būdus sustiprinti pasitikėjimui savimi. Susirašyk visus svarbiausius savo pasiekimus, gerąsias savybes ir kompetencijas, atrask kasdien, už ką sau padėkoti. Užsiimk veikla, kuri Tau teikia malonumą (knygos skaitymas, pasivaikščiojimas, karšta vonia) ir kurią gebi puikiai atlikti (gal tai važiavimas dviračiu, straipsnių rašymas, siuvinėjimas, eksperimentai virtuvėje) – tai primins Tau, kad Tavo vertė ir gabumai „niekur nedingo“.
  • Man labai pagelbėjo laiškas vadovui – ant popieriaus išliejau visas savo emocijas ir mintis. Tada kitame laiške parašiau įsivaizduojamą jo atsakymą. Viduje atėjo didžiulis susitaikymas ir palengvėjimas. Paskui laiškus suplėšiau – tai reiškė padėtą tašką šiuose skausminguose išgyvenimuose. Atsikračius šio didžiulio sunkaus balasto atsirado erdvės, noro ir energijos naujiems iššūkiams ir darbams.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: