Akistata su sėkmės baime: ar galiu nuo šiol pasitikėti?

Prisipažinsiu, esu tikra sabotuotoja. Taip bijau sėkmės, kad:

  • Esu padariusi labai daug darbų ir projektų, kurie dar guli stalčiuje, laukdami „tinkamo laiko“ ar kokios „smulkios korekcijos“.
  • Prigeneruoju begales idėjų, daug ką pradedu, o kai reikia pabaigti… Kartais mane apninka toks kūrybinis proveržis, kad prirašau lapus minčių – bet tai lieka tik man. Ir geresniems laikams: „Nes juk niekam tikrai neįdomu“.
  • Parašau straipsnį ir tada atidedu jį kokiam mėnesiui arba neapibrėžtai ateičiai. Jau turiu sukaupus kokius 3 „gatavus“ ir dar bent 10 pradėtų ir nepabaigtų: „Suspėsiu… Be to, turbūt jų niekam ir nereikia“.
  • Nekalbu garsiai apie kai kuriuos pasiekimus: „O kas, jei mane pastebės?… Be to, girtis juk negražu“.
  • Nepranešu apie kai kuriuos savo renginius plačiai, nes „o ką darysiu, jei ateis daug žmonių?“, ypač jei juos darau ne pirmą kartą: „Pasidžiaugei ir užteks“.
  • Slapčia apsidžiaugiu, jei kažkas nepavyksta ar susiduriu su kliūtimis: „Taip ir maniau… Juk negali viskas sektis lengvai ir paprastai…“. Ir dar suverčiu visą kaltę likimui arba savo negebėjimams.
  • Kai padarau kažką, kas turi efektą, nutylu kokiai savaitei, „kad nebūtų per gerai“.
  • Nepasiimu pinigų, kurie man guli prieš nosį ant stalo: „Negi čia man? Juk derėtų daug prakaito išlieti, o ne tik ranką ištiest…“
  • Kai gaunu neįtikėtiną pasiūlymą – aš juo nepatikiu: „Ar čia gali būti taip… tiesiog… man?“ O kai atsiveria netikėtos galimybės, kurių tarsi tikrai laukiau, sugalvoju 100 priežasčių dėl ko tuo nepasinaudoti: „Ką darysiu, jei man pasiseks? Turėsiu keistis… Ką pagalvos kiti… Išsiskirsiu iš minios…“ 🙂

Prisigalvoju visokių pasiteisinimų, kad galėčiau atitolinti sprendimus ir pokyčius, kad galėčiau užsiimti šiuo sabotažu: „Neturiu laiko. Tikrai padarysiu, bet ne dabar. Tam reikia ypatingų sugebėjimų. Dar trūksta žinių, pinigų, dar kažko…“ Nieko man netrūksta. Turiu visko Pakankamai. Ir prašau – įspirkit man į užpakalį, kai nustosiu tuo tikėt ir vėl užsiimsiu šiuo sabotažu 🙂 Tą patį padarykit ir sau, jei atpažinot save kažkuriose eilutėse. Nes ir jūs turit visko Pakankamai.

„Miela Sėkme,

Atleisk, kad taip mėgstu nuo Tavęs pabėgti. Žinau, kad ateini ne tam, kad mane įskaudintum, paliktum ir išduotum. Laukiu Tavęs nuoširdžiai. Ir dėkoju Tau už kantrybę ir atkaklumą, kad vis nepasiduodi ir sugrįžti.

Aš Tavim nuo šiol pasitikiu.

Su meile, Raminta“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: