Socialinių tinklų iliuzija: apie (ne)tobulą realybę

Kartais žmonės man sako: „Atrodo, kad tiek daug visko veiki. Juk tau viskas puikiai sekasi. Ir kaip tu viską suspėji!“ Kai paklausiu, kodėl jie taip galvoja, išgirstu atsakymą: „Iš Facebook‘o…“. Ir jie yra teisūs – juk nuomonę susidaro pagal tai kiek ir ko jie mato. Tokią nuomonę galime turėti apie kiekvieną. Tik vienintelis „bet“ – tai gali būti labai nutolę nuo realybės.

Kodėl taip yra?
Facebook‘o draugai ant mano sienos mato, kai aš ką nors veikiu. Kai turiu ką pasakyti. Kai šypsausi, kai esu laiminga. Jis nemato, kad man liūdna, arba kai aš ilsiuosi. Nemato daugumos mano nesėkmių ar nesusipratimų. Facebook‘as nemato manęs apskritai, kai aš būnu tokia pavargusi, kad nenoriu bendrauti su niekuo – nei gyvai, nei virtualiai. Ir tikrai tuo metu nejungiu nei kompiuterio, nei telefono.

  1. Fiksuojame „gerąsias“ akimirkas, nes jomis malonu dalintis. Tai dar labiau padidina laimės hormono serotonino kiekį. O jei dar sulaukiam pritarimo, „like‘ų“, komentarų…
  2. Gerąsias istorijas norisi fiksuoti, nes dalijimasis gėriu kuria pozityvesnę aplinką ir valo mūsų mintis – juk aplink ir taip daug niurzgėjimo ir pykčio.
  3. Tai darome ir dėl įvaizdžio – mums svarbu, ką pagalvos kiti. Juk mes norime kitiems patikti, ir tai yra normalu! Ir vis dar tikime, kad mus myli tokius, kokie atrodome, nors giliai širdy ir jaučiame, kad tai ne visai tiesa.
  4. Kartais tai vyksta labai natūraliai, nė nesusimąstant, iš įpročio. Be to, mes kopijuojame kitų elgesį – kiti demonstruoja, kaip valgo ar linksminasi su draugais, vadinasi, tai „norma“ – darysiu taip ir aš.
  5. Apie liūdesį viešai kalbėti nenorim nei mes, nei apie jį nori girdėti kiti. Tai intymu, tai kažkas, ką norime pasilikti sau arba dalintis tik uždarose grupėse ar privačiuose pokalbiuose. Kartais – bijome, kad mūsų nesupras, nepalaikys, kad mes „nukrisime kitų akyse“.

Ar tai problema?
Sakykime, kad tai tiesiog kiekvieno žmogaus pasirinkimo klausimas, ką ir kaip afišuoti. Taip, kol tai nekelia klaidingų iliuzijų, nekenkia pačiam ir kitiems. Didžiausia problema ta, kad dauguma vis tik nesupranta arba nejaučia, kokį mąstymo filtrą sukuria virtualus pasaulis. Jis iškreipia mūsų realybės matymą.

Mes vis dar galvojame, kad kiti gyvena tobulus gyvenimus. Taip, nes mes tai matome virtualiame pasaulyje. Bet juk mes nematome kitos medalio pusės – nes jos mums nerodo, arba nes nenorime jos matyti. Ir mes patys nejaučiame, kad įninkame į tobulo gyvenimo iliuziją – ir tikim ja patys, ne tik pastiprindami savo istorijomis, tačiau šventai tikėdami, kad ir kitiems viskas sekasi. Ne, dažniausiai galvojame, kad kitiems sekasi geriau.

Tai sukuria didelę spragą tarp to, kaip yra, ir to kaip norėtųsi, kad būtų. Ta spraga mus daro nelaimingus. Manydami, kad įmanoma būti tokiam laimingam kaip dalis žmonių „rodosi“ socialiniuose tinkluose, ir lygindami tai su savo realybe pradedame galvoti: „Koks aš nevykėlis(-ė), per mažai visko veikiu gyvenime, turiu per mažai draugų, o ir darbas mano neypatingas, neturiu kuo pasigirti…“

Ne veltui statistika rodo, kad kuo ilgiau žmogus laiko leidžia socialiniuose tinkluose, tuo jis nelaimingesnis. Tai išprovokuoja pavydą, pyktį, depresiją ir neadekvatų požiūrį į save ir aplinką. Ir vėl dėl to paties fakto, kad lyginame save su kitais, ir vietoje buvimo realybėje – čia ir dabar – laiką leidžiame virtualiame iliuzijų pasaulyje.

Ar gali būti kitaip?

Nesakau, kad kardinaliai turime keisti savo elgseną socialiniuose tinkluose – nustoti dalintis, kuo norime dalintis, ar pradėti viešinti liūdnus dalykus, dalintis savo intymiausiais jausmais ir akimirkomis, viešai raudoti ir t.t. Bet šį tą galime padaryti, ir tai labiausiai susiję su mūsų požiūriu į save ir kitus.

  • Atminkim, kad laimė, kuria dalinamės viešai, tėra mažos viso paveikslo detalės, o pilną gyvenimo dėlionę sudaro viskas, ne tik tai, ką matome Facebook‘e. Jei žmogus šypsosi nuotraukoje, gal jis tik tą akimirką nusišypso? O gal apskritai tai suvaidinta?…
  • Kritiškiau vertinkime kitų paveikslus, tarsi žiūrėdami iš tolo. Nelyginkime jų su savaisiais. Juk dažniausiai lyginame ne paveikslus, o kitų paveikslą su mūsų realybe – juk neteisinga?
  • Pamąstykime – kokiu tikslu mes kažkuo dalijamės socialiniuose tinkluose viešai. Norime sudaryti įspūdį? Norime kažką įrodyti sau ar kitiems? Tiesiog norime užfiksuoti akimirkas, kad paskui jas susirastume (kaip ir atspausdintame albume)? Norime pasakyti kažką reikšmingo, kas paveiktų kitus? O gal tiesiog to reikia jūsų darbui, profesijai? Tiesiog įsisąmoninkite priežastis.
  • Nepamirškime, kad yra ir realus gyvenimas – būkime jame čia ir dabar, kai vyksta kažkas svarbaus ir įdomaus. Dalyvaukime savo gyvenime taip aktyviai, kaip mokame dalyvauti virtualybėje.

Būkim nuoširdesni. Būkim sąmoningesni. Jauskim ir tikėkim tuo, kas tikra, bet sugebėkim atskirti iliuzijas ir joms nepasiduoti. Atminkim, kad už įspūdžio slepiasi daug gilesni, svarbesni ir įdomesni dalykai, kuriuos verta patyrinėti.

P.S. Šis straipsnis atsirado po skaudaus įvykio, iš pykčio ir nusivylimo, kai nusižudė mano draugės sesuo. Viena iš priežasčių, dėl ko ji jautėsi tokia nelaiminga ir nereikšminga, buvo jos nuolatinė vidinė kova – tarp didžiulio noro būti laimingai ir tobulai kokius ji matė kitus žmones, ir visiškai kitokios realybės, kur jai nepavyko jaustis ir gyventi pagal tą tobulą (tarsi tai būtų įmanoma) scenarijų…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: